Lietuviški padažai makaronams paprastai būna arba visiškai be skonio arba kažkoks chaosas. Tačiau šitas padažas yra maloni išimtis. Skonis visai įdomus (gerąja prasme). Manau, kad pirksiu ir ateityje.

Labai mėgstu marinuotus svogūnelius. Deja, šituos pirkau pirmą ir paskutinį kartą. Gal būt tai skonio reikalas, bet man asmeniškai jie pasirodė nesmagiai dideli ir šleikščiai saldūs.

Nuo šiol šita pramoninė pakuotė yra mano mėgstamiausias bėgančios nosies valymo įrankis (priekyje). Paprastai į nosinių dėžutes chebra sukiša plonas ir šiurkščias nosines (su retomis maloniomis išimtimis), tačiau Tempo, panašu, turi kitą kokybės viziją. Nosinės labai švelnios, tvirtos (4 sluoksniai) ir malonios nosiai.

Jei klasikinės krabų lazdelės su krabais turi tiek pat bendro kaip ir saldainiai “Paukščių pienas” su paukščiais, tai šitas produktas, kurio skonis iš tikrųjų primena tikro krabo mėsą, yra malonus siurprizas. (ir taip, aš esu valgęs tikrų krabų, ok?) Yum!

Ne sūrūs. Malonaus, lengvo skonio. Supakuoti po kelis į atskirus maišiukus, kas yra labai gerai naudojant ilgą laiką (neįpakuoti sausi krekeriai per ilgą laiką prisigeria drėgmės iš oro ir tampa nebe tokie traškūs ir skanūs). Labai tinka prie įvairių tepamų sūrių bei šiaip sumuštiniams. Pirkau Maximoje XXX. Visai OK.

Prisipažinsiu, kad tik mokslinių paskatų vedinas nusipirkau šį produktą. Nes labai buvo įdomu, kaip galima pagaminti patiekalą, atrodantį kaip paveiksliuke ant pakuotės, be konservantų, galiojantį kaip minimum metus į priekį, už 4Lt ir paruošiamą įmetus į puodą verdančio vandes per 3 minutes. Pasirodo neįmanoma. Ta neaiškios konsistencijos pliurzė, kuri gavosi ne tik kad buvo nevalgoma, bet ir priminė senus gūdžius tarybinius laikus, kai ištisas savaites vaikų stovyklose išgyvendavau valgydamas už mamos įdėtus 2 rublius pirktais saldainiais, nes valdiškas maistas ten buvo panašaus plano kaip šitas egzempliorius. Bvek!

Kai mano naujausia idiotiška obsesija – sveikasvaikas.lt – uždraudė valgyti pamėgtą “Močiutės Grudėtą” duoną, ilgai ir nuobodžiai ieškojau jai pakaitalo, kad būtų ir skani ir be E (shut up, taip madinga dabar). Atradau Viči “ekologiškos” duonos liniją, kurios pažiba yra “Vyr kepėjo” su moliūgo sėklomis. Tokios skanios duonos jau senokai nesu valgęs. Ir matyt ne man vienam ji isteriškai patinka, kadangi vakar, iš lentynos pasiimtą paskutinį egzempliorių, kažkas maximoje man sugebėjo iš vėžimėlio pavogti.

Iš dviejų savaičių, praleistų Maroke aš parsivežiau tik du įspūdžius: alergiją falšyvam arabų draugiškumui ir adikciją jų nerealiai mėtų arbatai. Deja visi bandymai reprodukuoti tą gėrimą namie baigėsi fiasko. Tačiau šis neseniai pristatytas Dilmah produktas yra “the next best thing”.

Šie riestainiai turi 3 neigiamas savybes:

1. Nuo jų labai jau byra tie pabarstai, kas daro juos nelabai valgomais mašinoje, lovoje ir panašiai;
2. Jų neparduoda mano defaultinėje parduotuvėje Rimi;
3. Jie patinka ne tik man, bet ir namiškiams. Todėl vyksta permanentinės lenktynės, kas spės juos suvalgyti.

O šiaip tai geriausi riestainiai mūsų rinkoje.

Labai kreivai žiūrėjau, kai mano vaikas užsikepė parduotuvėje pirkti šį gėrimą, bet vardan mokslo sutikau. Žmogui, kadangi reikėjo apginti savo pasirinkimą, sakė kad “skaniau už Nestea”. Tuo tarpu aš šlykštesnio gėralo už šį nedaug kartų per savo gyvenimą esu ragavęs.